EnglishFrancaisРусский
S. Daukanto a. 3, LT 01122 Vilnius
tel. 2664154, faks. 2664145
 

Paieška

Ieškoti

Kalbos

Prezidento Valdo Adamkaus kalba, pasakyta XXI Europos vaikų negalios akademijos konferencijoje „Nuo mitų iki įrodymų"

Gerbiamieji Konferencijos rengėjai ir dalyviai, viešnios ir svečiai,

 

Džiaugiuosi galėdamas pasveikinti Jūsų geros valios bendruomenę Lietuvoje, kuri šiais metais mini istorinį savo vardo tūkstantmečio Jubiliejų. Atsigręždama į savo istoriją, į atskiras gyvenimo ir veiklos sritis, Lietuva kuria savo dabartį ir projektuoja ateitį, stengiasi pasinaudoti laimėjimais ir pasimokyti iš praeities klaidų.

 

Viena iš tokių klaidų tiesiogiai susijusi su šiandieninės Konferencijos tema ir siekiais. Kalbu apie pusę amžiaus gyvavusį požiūrį į neįgaliuosius, apie jų vietą mūsų visuomenėje, o tiksliau - išstūmimą už visuomenės ribų. Seniai pripažinta, kad socialinė kultūra, šeimos kultūra, sveikatos apsaugos kultūra - tai integralios bendrosios kultūros grandys, atspindinčios ir tikrąją visuomenės pažangą, ir tikrąjį jos moralinį veidą. Visais laikais valstybės ir visuomenės brandą geriausiai atskleidžia jos elgesys su labiausiai pažeidžiamomis grupėmis, ypač - su neįgaliaisiais, sunkių fizinių negalių slegiamais žmonėmis.

 

Deja, penkiasdešimt metų trukęs totalitarinis režimas nuosekliai griovė šimtmečius puoselėtas vertybes ir tradicijas, keitė požiūrį į žmogų, jo sveikatą ir gyvybę, vietą visuomenėje. Neįgaliųjų tėvai buvo ciniškai įkalbinėjami išsižadėti savo vaikų, esą jie nereikalingi visuomenei, todėl apskritai neverti gyventi. Šiandien kaip juodžiausias absurdas skamba to meto samprata, kad vaiko negalia - tai bausmė už netinkamą tėvų elgesį, o toks vaikas esąs šeimos gėda, kurią būtina slėpti.

 

Prieš dvidešimt metų atgimusi valstybė ėmėsi ginti negalios paliestuosius ir jų šeimas, ėmėsi integruoti juos į kintančią visuomenę. Tėvų ginama neįgalių vaikų teisė į visavertį gyvenimą prisidėjo prie šalies demokratijos brandinimo ir ne tik ėmė keisti valstybės institucijų požiūrį į žmogų, bet ir perkainojo visuomenės vertybines nuostatas. Tėvai apgynė, o visuomenė pripažino elementarias bendrapiliečių teises į sveikatos priežiūrą, ugdymą, darbą, į visavertį asmeninį ir aktyvų visuomeninį gyvenimą. Noriu pabrėžti, kad šioms teisėms įsigalint viešajame gyvenime, praturtėjo ne tik neįgalieji, bet ir pati visuomenė - bręsdama dvasiškai ir darbais, o ne pareiškimais realizuodama humanizmą, atrasdama naujų vertybių.

 

Šiandien noriu nuoširdžiai padėkoti tėvams, kurie ilgai ir kantriai tam aukojosi, gindami savo vaikus, o kartu - mūsų valstybės ateitį ir tikrąją, o ne popierinę demokratiją. Didžiuojuosi „Vilties" bendrija, kuri kasdien kovoja už neįgaliųjų teises ir taip keičia mūsų visuomenę, saugo jos esmines vertybes mūsų permainingame gyvenime. Ačiū Jums.

 

Ši veikla - labai prasminga ir viltinga, tačiau tai tik pirmieji žingsniai ilgame kelyje. Deja, kol kas šie sisteminiai pokyčiai ir laimėjimai remiasi tik asmenine iniciatyva ir kantrybe. Būtinos tolesnės permainos, tolesnė pažanga ir bendros pastangos. Nepakanka vien deklaruoti apie neįgaliųjų grąžinimą į visuomenę ar mokyklą. Būtina parengti ir įdiegti moksliniais tyrimais pagrįstą visiškos neįgalių vaikų integracijos sistemą, kad jų tėvams nereikėtų nuolat įrodinėti savo vaikų teisių valdžios institucijose. Neleistina apsiriboti vien medicininiu požiūriu į negalią - būtina moksliškai tirti su negalia susijusius psichologinius, etinius ir socialinius reiškinius. Privalome sukurti prieinamą, saugią ir kūrybingą aplinką neįgaliems vaikams, kurioje jie turėtų sąlygas saviraiškai. Visa tai glaudžiai susiję su galimybe neįgaliųjų vaikų tėvams gyventi visavertį gyvenimą neišdavus savo vaikų, neišstūmus jų iš šeimos.

 

Kalbėdami apie neįgaliųjų problemas, visada susidursime su skaudžiais dalykais, kurių negalima pakeisti ir išgydyti fiziškai. Tačiau galima ir būtina keisti požiūrį, galima ir būtina keistis dvasiškai - ir žmonėms, tiesiogiai susijusiems su neįgaliaisiais mūsų bendrapiliečiais, ir visai visuomenei.

 

Suprantu, kad mūsų visų laukia ilgas ir sunkus kasdienis darbas su daugybe skausmo ir problemų, nusivylimų ir atradimų. Mokykimės kantrybės ir tvirtybės iš tų, kurie jau seniai eina šiuo keliu, neprarasdami vilties ir tikėjimo tuo, ką daro. Linkiu tokio pat stipraus ir prasmingo tikėjimo visiems Lietuvos piliečiams.

Valdas Adamkus, Lietuvos Respublikos Prezidentas

Darbotvarkė

Ieškoti darbotvarkėje




Lankytojų statistika

Iš viso apsilankė: 27499061

Šiandien apsilankė: 344

Dabar naršo: 219

@ 2008 Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija. Prašome pranešti apie netikslumus. Sprendimas: Fresh media