Kalbos

Lietuvos Prezidento kalba per iškilmes prie Liublino paminklo

Ekscelencijos prezidentai,
Gerbiamasis mere,
Mielieji miestiečiai!

Neįmanoma pervertinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės bendros valstybės reikšmės. 200 metų trukęs bendro gyvenimo etapas - bendri priešai, bendros pergalės, bendri nuopuoliai ir bendras likimas. Tai buvo tik dalis Lietuvos ir Lenkijos politinių tautų ir eilinių žmonių bendro gyvenimo, draugystės ir nesantaikos istorijos.

Jau pirmoji mūsų šalių „unija" - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos ir Lenkijos karalienės Jadvygos santuoka - dar XIV amžiuje davė pradžią dviejų tautų suartėjimui ir Jogailaičių dinastijos įsitvirtinimui Europos valstybėse. O „brolių lenkų/lietuvių" įvaizdis pamažu formavosi dar nuo tada, kai Horodlės unijos pagrindu Lenkijos bajorų giminės suteikė lietuvių didikams savo šeimų herbus.

Šiemet 440 metų Jubiliejų mininti Liublino Unija įvairiais laikais buvo vertinama labai skirtingai. Tačiau šiandien šia svarbia proga norisi išgarsinti dažnai užmarštyje paslėptus bendrus mūsų tautų laimėjimus, per istoriją sukauptą daugelio lietuvių ir lenkų kartų protų ir širdžių paveldą - tuos ilgalaikius idealus, kurie teikia atsvarą tam, kas mūsų santykiuose laikina.

Gerbiamieji,
Anot žymaus lenkų istoriko Henriko Samsonovičiaus, Liublino Unijos sukurta Abiejų Tautų Respublika Europai davė duoną, toleranciją, bajoriškąją demokratiją, Baroko meną ir Konstituciją. Ką ši istorinė patirtis šiandien gali duoti mums ir visai Europai?

Mūsų Unija buvo stiprios ir ilgalaikės sąjungos pavyzdys. Juk panašiu metu vedybomis jungėsi Liuksemburgai Čekijoje, buvo sudaryta Kalmaro unija Skandinavijoje, o Aragonas ir Kastilija užbaigė vienijimosi procesą Ispanijoje. Tačiau iš visų tarpdinastinių unijų ilgiausiai išliko ir į Abiejų Tautų Respubliką susijungė tik Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė.
Liublino Unijos stiprybės istoriją reikia pasakoti kaip lygiaverčių partnerių ir kompromisų kultūros istoriją. Kompromisai lietuviams ir lenkams padėjo išlaikyti savas valstybingumo tradicijas ir kartu kurti lojalumą Abiejų Tautų Respublikai. Tą patį liudija ir Europos Sąjungos patirtis: kompromisai, kad ir kokie sunkūs jie būtų, ir šiandien yra būtini vardan bendro saugumo ir gerovės.
Pagaliau mūsų stiprybė buvo mūsų puoselėjamos vertybės. Šios lygiaverčių politinių partnerių valstybės pilietinės tautos tradicijos tapo svarbios visos Europos raidai.
Juk 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucija ir jos spalio 20 d. papildymas „Abiejų tautų tarpusavio įsipareigojimu" buvo vienas iš svarbiausių XVIII a. europinės civilizacijos kūrinių, iškėlusių piliečio laisvės ir lygybės idealus.

Kova už pilietines teises ir tautų laisvę Abiejų Tautų Respublikos dėka tapo lozungu, kuris ir šiandien sujungia mūsų buvusios bendros šalies piliečius. Lietuviai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai, žydai, totoriai, karaimai - yra ir buvo Europos tautos, kurios nori ir visada norės savo tautų ir piliečių laisvių, norės gyventi modernioje valstybėje bendros Europos šalių šeimoje.
Ir galiausiai, Abiejų Tautų Respublika buvo Tėvynė tokioms iškilioms asmenybėms kaip Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Kazimieras Semenovičius, Tadas Kosciuška, Adomas Mickevičius, Julius Slovackis ir kiti. Šiandien nė viena mūsų šalis negali nacionalizuoti šių Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir Baltarusijos sūnų palikimo. Priešingai, esame įpareigoti kartu puoselėti mūsų protėvių sukurtus dvasinius turtus ir laimėjimus, ginti jų vertybes.
Gerbiamieji,
Liublino Unijos jubiliejus užima išskirtinę vietą tarp šiemet minimų Lietuvos istorijos sukakčių. Šiemet minime ir Solidarumo pergalės Lenkijoje bei Baltijos kelio 20-ies metų sukaktis.
Todėl net galime pasakyti: „Nuo Liublino Unijos iki komunizmo žlugimo." Štai kokie stiprūs ir ilgalaikiai buvo šios valstybės puoselėti idealai.

Nei XX amžiaus pradžios stereotipai, nei nacionalsocializmo ir komunizmo propaganda neištrynė to, ką į tautų atmintį įrašė praeitis. Lenkijos žmonės, nė kiek neabejodami, tiesė pagalbos ranką Lietuvai jos nepriklausomybės kelyje. „Už mūsų ir jūsų laisvę" - šie lozungo žodžiai vėl iš naujo 1991 metais skambėjo lenkų laisvės kovų poeto Jaceko Kačmarskio dainoje: „Kaimynė Lietuva turi nepriklausomybę ir aš jaučiuosi labiau nepriklausomas."

Būdamas čia, Liubline, tikiu, kad ir mes dar daug įvairių kompromisų rasime kartu. Kad niekada nebepasiduosime mums iš išorės primetamai nuomonei, formuojamiems stereotipams ar bandymams suardyti mūsų vienybę. Šios vienybės reikėjo seniau, reikės ir ateityje, kuriant stiprią Europą pasaulyje. Tikiu, kad Europai galime duoti labai daug - dalytis kompromisų kultūros ir solidarumo patirtimi, kartu įveikti ją vis dar dalijančias takoskyras.

Dėkoju už dėmesį!

Valdas Adamkus
Lietuvos Respublikos Prezidentas